Pages

13 August 2016

5 Years in Turkey

2011 Liepos 24d. 18 -os metų mergina, tik neseniai atsiėmusi mokyklos brandos atestatą sėdėjo viena lėktuve kuris skrido kryptimi Vilnius - Antalija be jokios atgalinės datos sugrįžti atgal. Visą gyvenimą buvusi užsispyrusi ji tuomet pasakė: „Nestudijuosiu. Važiuoju gyventi į Turkiją“. Ir ji taip ir padarė. Užsispyrusi panelė nežinojo kurioje gatvėje bus naujieji jos namai, nes ji net nežinojo kokiame mieste gyventi. Ji nežinojo ką veiks, iš ko gyvens, nemokėjo kalbos, nepažinojo kultūros, religijos ir tiesiog visiškai neturėjo jokio plano nes išvažiavo tam, kad išvažiuoti. Ji žinojo tik vieną dalyką - kur praleis pačią pirmą savaitę ir daugiau nieko. 
2016. Liepos 24d. 23- ų metų mergina jau suaugo, bet vis dar išliko tokia pati užsispyrusi. Šiandien ji atsikėlė ir suprato, jog praėjo jau penkeri metai. Šiuo metu ji turi ne tik atestatą, bet ir aukštojo išsilavinimo diplomą. Dabar ji jau žino kurioje gatvėje gyvena, kuriame mieste. Ji žino ką veiks nors vis dar nežino iš ko gyvens. Bet dabar ji jau moka kalbą, pažįsta kultūrą, religiją ir turi planą. Ir taip, ji vis dar Turkijoje. Per penkerius metus ji suprato, jog ji nori pabuvoti visur, bet dabar jau frazę ''Namai namučiai'' vis sugrįžtant namo ji sakytų nebe Lietuvai, o Stambului. Ir taip, žodį JI reikėtų pakeisti žodžiu AŠ. 


24th July 2011. 18 years old girl who recently graduated from school was sitting now alone in a plane which flew from Vilnius to Antalya without any ticket to return. All life she was stubborn so then she said: I won't study. I am moving to Turkey“. And she did it. Stubborn girl didn't know in which street her new home will be because she even didn't know in which city to live. She didn't know what she will do, where she will get money from, didn't know the language, culture, religion and just simply had no plan at all because she left just in order to leave. She knew only one thing - where she will spend her first week and thats all.
24th July 2016. 23 years old girl now grew up but still remained stubborn. Today she woke up and understood that it's been five years. Now she has not only school, but university diploma as well. Now she knows in which street she is living, in which city. She knows what she is going to do, but still don't know where she will get money from. But now she knows the language, culture, religion and she has a plan. And yes, she still in Turkey. Within five years she understood she wants to go everywhere but now phrase ''Home sweet home'' she would say not to Lithuania anymore but to Istanbul. And yes, word SHE should be replaced by word I. 



Nežinau ar tai sutapimas ar ne, bet kai pirmą kartą atvažiavau į Stambulą, atvažiavau vėlai vakare ir pirmas dalykas kurį padariau tą patį vakarą, jog pasivaikščiojau po Bebek pakrantę, suvalgiau Abbas vaflį ir įsimylėjau Bosforo sąsiaurį ir tiltą. Liepos 24 dieną planavau likti namie, bet vėlai vakare paskambino draugė ir pakvietė susitikti ir visai to nejausdama atsidūriau Bebek pakrantėje, pažiūrėjau į savo tiltą ir suvalgiau Abbas vaflį kurį toje vietoje valgiau paskutinį kartą tik prieš penkis metus, tą pirmą vakarą Stambule. Viską dariau taip pat ir tai supratau tik sugrįžusi namo kai pagalvojau pradėti rašyti šį įrašą. Tikriausiai tai bus atviriausias įrašas iki šiol mano blog'e. Neturiu šį kartą struktūros, tad tiesiog nusprendžiau, jog jei suėjo penki metai, pasidalinkime tiesiog penkiais atsitiktiniais asmeniškumais.  


I don't know this is a coincidence or no, but when I arrived to Istanbul for the first time it was late evening and the first thing that I did in the same evening was that I had a walk in a Bebek coast, later I ate Abbas waffle and I fell in love with the Bosphorus and the bridge. On July 24th I was planning to stay at home but late in the evening friend called to me and invited to meet and without realising it I found myself in Bebek coast where I looked to my bridge, ate Abbas waffle which I ate in the same place last time five years ago in that very first evening at Istanbul. I did everything the same and I realised that only when I came back home when I though start writing this post. Perhaps it's going to be the most open post I ever wrote in this blog. I don't have a structure this time so I thought as it's five year then lets I will share five random personal things. 




1. Tikriausiai geriausias dalykas nutikęs per šiuos metus yra supratimas, jog tau visai nebūtina gyventi toje šalyje, kurioje studijuoji. Kai praėjo vieneri metai praktiškai nieko doro neveikiant, atėjo laikas pildyti paraiškas, norint įstoti į universitetą ir aš pagaliau apsisprendžiau. Noriu studijuoti Stambule. Įstoti man pavyko ir net ne į vieną universitetą, bet deja neturėjau mokslams tiek pinigų, tad viską apgalvojusi nusprendžiau studijuoti Lietuvoje. Įstojau į VU TVM, Tarptautinio Turizmo Verslo programą.
Penki metai = 1827 dienos. Per šiuos penkerius metus Lietuvoje praleidau 943 dienas (~ 2 -eji metai ir 6 mėnesiai). O Turkijoje 884 dienas (~ 2 -eji metai ir 4 mėnesiai). Skirtumas tik  59 dienos. Galvojate kaip taip tiksliai viską apskaičiavau? Jau nemažai metų esu prisiregistravusi prie flightmemory internetinio puslapio kuriame registruoju kiekvieną savo skrydį, tad suvedusi visų skrydžių datas į skaičiuoklę galėjau labai tiksliai viską apskaičiuoti. 
Kai įstojau į universitetą, nuo to laiko mano gyvenimas pasidalino tarp dviejų šalių: Lietuvos ir Turkijos. Kiekvienais metais po kelis kartus tekdavo krautis lagaminą ir kraustytis vis į kitus namus.  Kiekvieną kartą važiuodavau vis su kitu tikslu, bet esu be galo laiminga, jog šiais laikas egzistuoja toks dalykas kaip Erasmus programa. Jos dėka išnaudojau visus 12 mėnesių ir atlikau du kartus Erasmus studijų programą ir kartą Erasmus praktikos programą. Turiu prisipažinti, kad renkantis universitetą pirmas kriterijus į kurį kreipiau daugiausiai dėmesio buvo ar universitetas turi sudaręs Erasmus programos sutartį bent su vienu Stambulo universitetu. Kadangi visą savo laiką norėdavau praleisti Stambule, kartą teko išsilaikyti egzaminus ir per išankstinę sesiją vien tam, kad tik greičiau galėčiau išvažiuoti. O kiekvieną kartą kai pasibaigdavo Erasmus programa aš neskubėdavau grįžti į Lietuvą. Abu kartus po studijų mainų programos, pasilikdavau šalyje net 1.5 mėnesio ilgiau ir tiesiog praleisdavau paskaitas. Taip, tikrai niekur iš Stambulo važiuoti nenorėdavau. Kartą net pasibaigus gyvenimo leidimui, savaitgaliui išvažiavau į Bulgariją ir kirtau sieną vien tik tam, jog galėčiau ilgiau pasilikti Turkijoje, įvažiavusi į šalį jau kaip turistė.
* Nuotraukos apačioje yra iš pirmų metų Turkijoje prieš įstojant į universitetą. Negaliu patikėti kokie ilgi buvo mano plaukai...


1. Probably the best thing happened during these years is understanding that you don't have to live in the country where you are studying. When one year has passed basically by doing nothing, it was time to fill application to join the university. And then I finally decided. I want to study in Istanbul. I enrolled to not even one university, but unfortunately I had not enough money to study there so after making some thoughts I decided to study in Lithuania. I joined International Tourism Business program at IBS at Vilnius University. 
Five years = 1827 days. During these five years in Lithuania I spent 943 days (~ 2 years and 6 months). And in Turkey 884 days (~ 2 years and 4 months). The difference only 59 days. You think how I calculated everything? It's been awhile as I made registration to flightmemory webpage where I record every flight that I have so by typing all the dates into calculator I was able to get very accurate numbers. 
From the time I joined university my life divided between two countries: Lithuania and Turkey. Every year  for several times I had to pack my suitcase and move to different homes. Every time I was going with different purpose but I am extremely happy that in these times there is such a thing as Erasmus program. Thanks to it, I used my whole 12 months and made two times Erasmus study program and once Erasmus internship program. I have to admit that the most important criterion I paid the biggest attention  in choosing university was whether the university had Erasmus contract at least with one of Istanbul universities. Since all of my time I wanted to spend in Istanbul, once I had to hold exams by taking prior finals just in order I can leave faster. And every time after Erasmus program was over I wasn't in a hurry return to Lithuania. Both times after Erasmus I stayed in a country 1.5 month longer and I just skipped my lectures. Yes, that much I didn't want to leave Istanbul. Once after my resident permit expired, for a weekend I went to Bulgaria and crossed the border only because to stay in Turkey longer as I returned in country as a tourist.  
* Photos below is from the first year in Turkey before enrolling to university. I can't believe how long hair I had...








2. Kalbos. Prieš išvažiuojant mokėjau tik Lietuvių, Rusų bei Anglų kalbas. Angliškai nemokėjau labai gerai, užteko to ką žinojau, jog susikalbėčiau bet kadangi Turkijoje ilgą laiką tai buvo vienintelė kalba kuria galėjau susikalbėti, tad tikrai gerokai patobulinau savo žinias. Bei mainų programos laiku,  taip pat teko naudoti Anglų kalbą, tad išmokau ir akademinių terminų. Bei ir Lietuvoje turėjau Anglų paskaitas pirmus metus. Džiaugiuosi, jog universitete reikėjo pasirinkti ir antrą užsienio kalbą, tad nedvejojus pasirinkau Rusų vien tik tam, jog pagaliau išmokčiau abecelę. Ir ją išmokau. Žinoma skaitau dar labai lėtai, nes po paskaitų daugiau nesipraktikavau, bet svarbiausia, jog raidžių iki šiol neužmiršau. Ir tai vis geriau negu nieko nes anksčiau draugė skaitydavo man rusiškus žodžius, o aš išversdavau mums reikšmę. Taip pat žinoma išmokau ir Turkiškai ir džiaugiuosi, jog galiu bendrauti jau ir šia kalba. Tikiuosi pagaliau susiimti ir išmokti šias kalbas iki galo nes pažadėjau jog tada būtinai pradėsiu mokytis ir penktosios kalbos. Tik negaliu apsispręsti kurią...manau Arabų kalba man tikrai labai daug praverstų...


2. Languages. Before leaving I only knew Lithuanian, Russian and English. My English back then wasn't good and it was enough just to communicate and since long time in Turkey it was the only language which I was able to have conversation I certainly improved my knowledge a lot. Also during my exchange program I had to use English language so I learned academic terms as well as I had also English classes in the first years in Lithuania. I am happy that I had to choose and second language in the university because without hesitate I took Russian only because to finally learn  the alphabet. And I learned. I still read very slowly because after taking lectures I haven't made any practice but the most important thing that until now I didn't forget the letters. And it's still better than nothing because before my friend was reading words for me and I was translating the meaning for us. More over I learned and Turkish and I am so happy that I can already communicate in this language as well. I hope to finally pull up and learn all the languages until the end because I promised that after that I will start learn and fifth language. Just I can't decide which one...I guess it would be very useful to learn Arabic for me...


3. Teko dirbti daug ir įvairių darbų. Apart atliktų praktikų, Turkijoje niekada nesu dirbusi. Bet tekdavo dirbti Lietuvoje nes reikėdavo pinigų. Pamąstykim... jei surašyčiau viską iš eilės mano cv atrodytų maždaug taip:  Pergalės“ saldainių fabrikas, Maxima“ fabrikas, kebabų kepėja, Avon“  fabrikas, sienų / medžio šlifavimas, padavėja Forest“ restorane, sienų dažytoja, padavėja Gardu“ kavinėje. Na, pažiūrėjus į tokį cv manau niekas neliktų sužavėtas...Niekada nedirbau tokio darbo kur reikėtų naudoti protą, o ne tik fizinę jėgą. Ir būtent dėl tos priežasties vis dar šiuo metu neturiu darbo, nes pasakiau sau, jog daugiau ''blogų'' darbų nedirbsiu ir pagaliau noriu dirbti tai ką noriu dirbti ir ne už centus. Aš nenoriu nieko įžeisti, bet manau jog tokio tipo darbai jau nebe man, nes esu tiek išsilavinusi, tiek tikrai smegenys netuščios. Deja esu beveik 100% procentų įsitikinusi, jog ir sekantis mano darbas bus fizinė jėga, bet labai tikiuosi, jog kada nors galėsiu pasigirti pagaliau susiradusi tai, ką noriu.
Iš kiekvieno darbo sugebėjau kažko ir išmokti ir galėčiau papasakoti milijonus nutikusių istorijų. Niekad nemaniau, jog dirbant padavėja galima pamatyti tiek daug, daug įvairių dalykų ir tai buvo mano patys ''spalvingiausi''darbai. Nors kaip ir minėjau istorijų papasakoti galėčiau labai daug, bet noriu šiuo metu pasidalinti trejais dalykais kuriuos sužinojau.
Pirma - diplomas nereiškia visiškai nieko. Ir tą sužinojau dar prieš ruošiantis brandos egzaminams, bet galutinai įsitikinau dirbant Maximos fabrike. Tuo metu man buvo ką tik suėję 19 metų ir tuo metu jau buvau baigusi mokyklą, bet į universitetą kaip minėjau nestojau. Tame darbe susipažinau su viena mergina, kuri ką tik baigė universitetą ir turėjo aukštojo mokslo diplomą. Su ja daug kalbėjomės ir nors ir turėjo ji diplomą, bet dirbo fabrike. Tas darbas buvo laikinas ir truko tik mėnesį laiko ir kai viskas baigėsi aš grįžau atgal į Turkiją, o ji įsidarbino gamykloje kur iš stiklo gamino įvairias lempas ir vazas. Tad ir tada ir vis dar dabar manau, jog diplomas tai tik daug popieriaus gabalų.
Antra - Visi šie darbai arba buvo laikini arba iš jų išėjau pati. Bet buvo vienas toks darbas iš kurio mane išmetė. Ir tai buvo būtent mano pirmasis gyvenime darbas saldainių fabrike. Išdirbau tik savaitę ir tada prisimenu jaučiuosi labai blogai nutikus tokiai situacijai bet dabar, rašant šias eilutes negaliu nustoti juoktis. Situacija tiesiog juokinga... Mano darbas buvo iš popieriaus lankstyti įvairias saldainių dėžutes į kurias vėliau dėdavome skirtingus saldainius ir tai būtent buvo tokios dėžutės kurias Kalėdų proga tėvai perka vaikams. Dirbau prie vieno stalo su maždaug dar dešimt kitų moterų ir panelių. Kartais tarp saldainių pasitaikydavo broko. Ar popieriaus nebūdavo, ar jis buvo tiesiog brokuotas, bet visus blogus saldainius dėdavome į vieną krūvą ir darbo gale pasidalindavome ir nešdavomės juos namo. O tą daryti buvo draudžiama, nes mus išeinant iš fabriko visada mus aptikrindavo. Bet deja, tikrindavo tik tašes o kišenių (tada buvo vėlus ruduo) niekada. Vieną dieną užsilaikius darbe, labai skubėjau, jog tik nepavėluočiau į paskutinį autobusą, tad neapsižiūrėjau ir saldainius įsidėjau į rankinuką. Žinoma patikros metu buvau sugauta ir atrodžiau lyg vagilė, bet galiu prisiekti, jog kišenėse mes VISOS kiekvieną dieną turėdavome tuos brokuotus saldainius. Tad kitos dienos ryte buvau išmesta iš darbo. Dabar ši situacija man atrodo nuoširdžiai juokinga ir linksma prisiminti... Saldainiai juk būdavo visi brokuoti!
Trečia - dirbti ir studijuoti vienu metu yra be galo sunku. Tą supratau trečiaisiais savo studijų metais. Kadangi iš Turkijos kaip įprasta grįžau vėliau ir praleidau 1.5 mėnesio paskaitų, savaime suprantama, jog turėjau visus labai smarkiai pasivyti. Bet man reikėjo ir pinigų, tad dirbau net du darbus. Tad mano gyvenimas keturis mėnesius atrodė taip: Pirmadienis, Antradienis, Trečiadienis buvo dienos kai sėdėdavau paskaituose. Tuo metu gyvenau Elektrėnuose, o Studijos buvo Vilniuje, tad kiekvieną dieną kelyje pirmyn ir atgal praleisdavau net apie keturias valandas. Ketvirtadienį dirbdavau viename  name netoli Vilniaus kur šlifuodavau sienas. Ar aš jas mokėjau šlifuoti? Ne. Bet dabar jau tikrai išmokau ir naudojau tokius įrankius kuriuos gyvenime nemaniau, jog kada nors teks bent rankose laikyti. Penktadieniais iki 17 val. dirbdavau name kur ir nakvodavau ant grindų per naktį. Visai tuščiame, dar tik įrenginėjimo procese name visai netoli miško ir kur nebuvo ilgą laiką lempų ir šviesos, tad taip, dažnai naktys ir vakarai atrodė šiurpūs. Ir Penktadienį 17 val. pasibaigus darbui važiuodavau į kitą darbą ir 18 val. jau turėjau stovėti susiruošusi Forest restorane. Kadangi darbą pradėdavau Penktadienio vakarą kai tuo metu būdavo pikas, iškart tik apsirengusi uniformą turėdavau pradėti šokinėti aplink staliukus. Buvau tiek padavėja, tiek ir barmenė nes gėrimus turėjau pasidaryti pati. Blogiausiais dalykas, jog dirbdavau pirmame aukšte, o visa virtuvė buvo antrame, tad nežinau kiek laiptelių per pamainą tekdavo įveikti, bet tai būdavo kaip tikras sportas. Ir dirbdavau taip 12 valandų iki pat Šeštadienio 6 valandos ryto. Vėliau sėsdavau į 06:40 autobusą ir grįždavau į Elektrėnus kur 7:30 valandą jau galėdavau miegoti. Pamiegodavau keturias su puse valandos, nes tos pačios dienos Šeštadienį 12:53 jau turėdavau sėdėti autobuse pakeliui į Vilnių ir 14 valandą pradėdavau darbą restorane kur pamaina trukdavo 16 valandų iki Sekmadienio 6 valandos ryto. Vėl grįždavau į Elektrėnus ir užmigdavau 7:30. Miegodavau iki pat vakaro ir atsikėlusi vakare turėjau dar pabaigti ruoštis paskaitoms ir atėjus pirmadieniui vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Jei atvirai iki šiol dar nesuprantu kokiu būdu taip galėjau gyventi visus keturis mėnesius...tai buvo tikrai be galo sunku. Bet niekada nepamiršiu, jog sausį suradus laiko po egzaminų turėjau galimybę aplankyti Paryžių ir prisimenu toje kelionėje neskaičiavau nieko. 10 eurų už dienos bilietą? prašau. 10 eurų už patiekalą? Prašau. 20 eurų už skrybėlę Prašau...niekada taip ir neskaičiavau kiek išleidau per kelionę, nes jaučiausi verta apdovanojimo ir tų atostogų. Ir vėliau praėjus kelioms savaitėms aš vėl grįžau į Stambulą...
* Sekančios nuotraukos iš mano darbų.


3. I had to work many various jobs. Apart internships I never worked in Turkey. But  I worked in Lithuania because I needed money. Let me think... if I would write everything in a order my cv would look something like this: Pergalės candy factory, Maxima“ factory, kebab shop, Avon“ factory, wall / wood polishing, a waitress in Forestrestaurant, wall painter, waitress in Gardu“ cafe. Well  by looking at this cv nobody would be impressed... I never worked in a job where you should use your brain and not just physical power. And for this reason I don't have a job still I guess because I told to myself that I don't want to work ''bad'' jobs anymore and finally I want to work what I want and not for the pennies as well. I don't want to offend anyone but I think that these type of jobs are no longer for me because I am educated girl and my brain is not empty. Unfortunately I am almost 100% sure my next job still will be based on physical power but I hope that one day I will be able to announce the news that I found something I want.
In each of work I learned something and I can tell million of stories which happened to me. I never though that by working as a waitress you can see so, so much and it was probably my the most ''colourful jobs''. Although as I said I could tell many different stories, but this time I want to share just three things that I learned. 
First - I understood that diploma means absolutely nothing. And I learned this even before I took my final exams to graduate high school, but my eyes opened during my work at Maxima factory. At that time I recently turned 19 and it was the time I graduated high school but didn't entered to university yet. At work I met a girl who just graduated from university and had diploma. I talked with her a lot and although she had a diploma she was working in a factory. That work was temporary and lasted only one month and when it was over I came back to Turkey and she later found a job in other factory where she manufactured different lamps and vases. So back then and still until now I believe that diploma is just many pieces of paper. 
Second - all these works were either temporary or I quit by myself. But there was one job that I was fired from. And that was my first job ever in that candy factory. I worked there only one week and I remember I felt so much bad as this happened but now while I am writing these lines I can't stop laughing. The situation is just ridiculous... My job was to bend various candy boxes from paper where later we was filling them up with different candies and it was exactly those type of candy boxes that parents buy for their children for Christmas. I worked at the same table with more ten other women and girls. Sometimes between candies we were finding spoilages. Or there were no papers or it was simply a defect, but all those bad candies we kept in one place where later on after work we were sharing them and taking home. And that was forbidden because near the entrance of the factory we always were checked out. The thing is, they always were looking our bags but never our pockets (it was late autumn). One day I stayed at work longer and I was very rushing to prepare for not miss my last bus so because of that I putted candies into my bag. Of course I was caught during the checking and I looked like a thief, but I can swear that we ALL in our pockets had candies every single day. So next morning I was fired. Now the situation seems to me funny and it's something fun to remember.... And besides come on, all the candies were spoilages! 
Third - to work and study at the same time is extremely difficult. I was able to realise this in my third year of university. As usually I overstayed in Turkey for 1.5 months and I missed my lectures so it means I had to catch everyone up. But I also needed money so I had even two jobs. So my life for four months looked like that: Monday, Tuesday, Wednesday I was sitting in the lectures. At that time I lived in Elektrenai and  I was studying in Vilnius (50km away) so everyday on a road to go and come back I was spending around four hours. On Thursday I was working in a house near Vilnius where I was polishing walls. Did I know how to do this? No. But now I learned and I had to use variety of tolls that I didn't think I will ever hold in my hands. Until Friday 17 pm. I was working in that house so I had to spend there a night on the floor. In empty, still on the process house, not far from the forest and where for a long time wasn't any lamps or light so often nights seemed grisly. And on Friday at 17 pm. I  was going from one job to another because at 18 pm I had to be ready and stand already in the restaurant. Because the work was on Friday evening when it was a peak time, after dress in uniform I immediately had to start jumping around the tables. I was both, and waitress and barman because I had to make drinks by myself. The worst thing is that I had to work in a first floor when the whole kitchen was on the second floor so I don't know how many steps I had to make per day but that was like real sport. I was working for 12 hours until Saturday 6 am. Later on 06:40 I was taking bus to return to my city Elektrenai and on 07:30 am I was able to go sleep. I was sleeping just for four and a half hours because same day on Saturday 12:53 I already had to sit in a bus on the way to Vilnius because on 14 pm. my shift was starting. I was working 16 hours long shift until Sunday 6 am. Then again taking bus and 07:30 am. I can sleep. I was sleeping until the evening and later on I had to finish preparing for my Monday lectures and everything in the new week was starting the same. To be honest, I still don't know how I managed to live in a way like this for four months... it was really very difficult. But I will never forget that in January after exams I had the opportunity to visit Paris and I remember that in that trip I didn't count anything at all. 10 euro for a day ticket? Here you go. 10 euro for a meal? Here you go. 20 euro for a hat? Here you go. I never actually counted how much I spent on that trip because I felt that I deserved that holiday. And few weeks later I came back to Istanbul...
* The next pictures is from my jobs.









4. Džiaugiuosi, jog būdama studentė išnaudojau beveik visas galimybes. Kaip jau minėjau anksčiau, išnaudojau visus 12 mėnesių per kuriuos net tris kartus galėjau pasinaudoti Erasmus programa. Nors aš visus kartus važiavau į tą pačią šalį, į tą patį miestą, bet hey, jei tu tik neseniai įstojai į universitetą ar dar tik stosi, gali studijų metu aplankyti tris skirtingas šalis kas tiesiog nerealu. Tad labai skatinu ir net sakau, jog būtina kad ir kartą šia galimybe pasinaudoti ir išvažiuoti.
Gailiuosi, tik nepasinaudojusi paskutine galimybe kurią turėjau. Nesudalyvavau work and travel programoje. Vasaromis arba būdavau Turkijoje arba dirbdavau Lietuvoje. Tikriausiai man gaila tik vieno dalyko. Pagal taisykles paskutinio kurso studentai šioje programoje dalyvauti negali, tad baigusi universitetą vasarą praleisti Amerikoje galimybės neturėjau. Deja buvau tikrai nuliūdus kai vieną dieną pamačiau buvusios kolegės, ką tik baigusios universitetą kaip ir aš nuotrauką iš Amerikos. Pasirodo buvo pakeistos taisyklės ir paskutinio kurso studentai galėjo išvažiuoti su šia programa, tad jei tu paskutinio kurso studentas siūlau pasidomėti šia informacija plačiau ir nepraleisti progos jei galvoji apie šią programą. Manau jei būčiau tai žinojusi anksčiau, visai didelė tikimybė, jog šiandien šį įrašą rašyčiau ne iš Turkijos, o iš Amerikos.


4. I am glad that as a student I used almost all of the possibilities. As I mentioned before, I used my whole 12 months in which I even for the three times was able to use Erasmus program. Although all the times I went to the same country, the same city but hey, if you just recently joined university or you just about to join, during your studies you can visit even three different countries which is amazing. So I really encourage and even saying that it must thing to do and use this opportunity.
I regret only that I didn't use the last possibility that I had. I didn't join work and travel program. In summers or I was in Turkey or was working in Lithuania. Perhaps I felt sorry only for one thing. According to the rules final year students can't join this program so after I graduated university I didn't have chance to spend summer in USA. And I was really upset when I saw a picture from America of my ex colleague which just graduated from university as so am I. It turn out the rules were changed and final year students were able to join this program. I guess if I knew this before, big chance that today I would write this post not from Turkey but from USA.

5. Na, ir vienas didžiausių įvykių ir pasikeitimų tikriausiai buvo religijos pakeitimas. Manau nesuklysiu, bet niekada nesu to minėjusi būtent savo blog'e, tik filmukuose, tad taip pakeičiau religiją ir išpažįstu Islamą. Iš tikrųjų žodžiai pakeičiau religiją skamba per daug keistai ir neteisingai. Manau turėčiau sakyti, jog atradau Dievą. Niekada anksčiau nebuvau religinga ir netikėjau krikščionybe. Taip, buvau krikštyta, priėmiau komuniją ir nevalgydavau mėsos per Šv. Kūčias nes taip reikėjo, bet tik tiek. Bet visada tikėjau, jog ten kažkas yra. Tad 2014 -ais tą paminėtą žodį ''kažką'' ir atradau. Ir tikrai džiaugiuosi. Nors susidėjo kelios priežastys į vieną, bet religijos atradimas tikrai labai svarbiai prisidėjo prie mano dabartinės asmenybės ir tai tikrai padarė mane geresniu žmogumi. Pasidalinsiu vienu faktu, kurio manau niekam nesakiau, bet tais pačiais 2014-ais metais prieš prasidedant mano pirmajam Ramadanui mano tuometinis kambariokas iš Tuniso parvežė man Zamzam vandenį. Zamzam vanduo yra šventas vanduo iš šaltinio atsivėrusio dykumoje, jog išgelbėtų Hajira'ą ir Is'mailą nuo troškulio. Nors įvairiais būtent simboliais nesu per daug linkusi tikėti, bet tiesiog užsispyriau ir sau kai ką pažadėjau ir tai vykdau. Sau pasakiau, jog tą atvežtą vandenį išgersiu tik tada kai būsiu geras žmogus. Kai nuoširdžiai pajausiu ir pasakysiu sau ,,taip, Greta tu esi geras žmogus'', tada visą vandenį ir išgersiu. Nors vandenį vežuosi su savimi kad ir kur begyvenčiau, bet jis taip ir stovi nepaliestas šiuo metu ant mano rašomojo stalo. Jau praėjo du metai, bet labai tikiuosi, jog daugiau tai daug laiko neužims...

 5. Well, one of the biggest thing and changes were probably converting to other religion. I think I never mentioned this on my blog but yes I converted to Islam. In fact word converted sounds too strange and wrong. I guess I should say that I found God. I never was religious before and I didn't believed in Christianity. Yes, I was baptised, had communion and I wasn't eating meat during Christmas Eve because I had to, but thats all. But I always believed that there is something out there. So in 2014 I found that ''something''. And I really happy. Although it was several reasons, but finding religion made huge impact to my current personality and it really made me a better person. I will share one fact that probably I never told to anyone, but in the same 2014 before my first Ramadan ever my flatmate back then from Tunisia brought me a Zamzam water. Zamzam water is a holy water from the spring opened in the dessert in order to save Hajir and Ismail from thirst. Even though I don't believe in all of the symbols but as I am just a stubborn girl, I promised something to myself and I am doing it. I told that I will drink that water only when I become a good person. When I honestly going to feel and say to myself: ,,yes, Greta you are a good person'' then I will drink the whole water. Although I am taking that water wherever I live but it still stands no touched on my desk at the moment. It has been two years now, but I hope it won't take any more long time...





 MY INSTAGRAM         MY YOUTUBE

10 comments:

  1. Nuostabus įrašas, Greta! Puiki ir įkvepianti istorija :) šaunuolė su tais darbais, net šlifuotoja buvai :D

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ačiū ;) Gal kartais kokias sienas tau pašlifuoti reikia? :DDD

      Delete
  2. This comment has been removed by the author.

    ReplyDelete
  3. Labai puikus įrašas!Net nebūčiau pagalvojusi jog tu esi tiek patyrusi :) Bet manau,kad puiku gyvenime tiek išbandyti,o ir tavo įrašai su filmukais tikrai dėmesio verti ir labai įdomūs;) Sėkmės tau! ;)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ačiū tau labai :) Na, čia tik gėlytės kai pagalvoji...bet taip, gerai išbandyti viską nes tai tikrai atneša patirties ir užgrūdina žmogų :)

      Delete
  4. Pati sau priestarauji sakydama, kad senai supratai, kad diplomas yra nieko vertas, taciau dabar po universiteto baigimo jautiesi tarsi tas diplomas tau duotu privilegiju ir bet koks darbas nebetinka :) Aisku as nepiktai sakau, cia tavo pasirinkimas, taciau mano nuomone bet koks darbas yra geriau negu jokio. Turiu pazistamu, kurie restoranuose bedirbdami is klientu apie kitus, geresnius darbus suzinojo ir taip juos gavo. Taip pat ir ta pacia padaveja restorane ar sales darbuotoja supermarkete dirbant galima kilti pareigose. Taip kad darbas - vis siokie tokie kontaktai, patirtis, pazintys, o jokio darbo - kaip cia pasakius, nieko is to ir negauni.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ne, kad bet koks darbas man nebetinka tai ne taip :) Ne dėl diplomo taip galvoju, o tiesiog kad visokių darbų jau atsikandau taip sakykim, tad tikrai labai norėčiau dirbti norimą darbą jau. O kad bet koks darbas geriau negu jokio tai taip. Sutinku kad dirbant padavėja ar salės darbuotoja juk galima kilti pareigose bet aš tiesiog nenoriu šiuose skyriuose dirbti, ta prasme ateityje ne šiame darbe save matau :) Šiaip jei reikės man tikrai nieko blogo nei indus plauti nei gatves šluoti, bet šiaip visi juk mes norėtumėme daryti ir dirbti tai kas mums patinka :)

      Delete
  5. Man tu, Greta, esi toks malonus atradimas blogosferoje :) Įdomūs ir tavo vlogai, ir blogai, ir darbai. Būk stipri :)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Kaip faina būti atradimu kažkam :) Tikiuosi ir toliau užsuksi į blog'ą ir patiks įrašai bei filmukai ;)

      Delete

Blog design by KotrynaBassDesign